Artimųjų mirtį patyrusio vaiko psichologinis portretas

Tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo

NaujienosStraipsniai Netektys ̶ pagalba globojamam vaikui Netektys — tai mums brangių žmonių praradimas dėl jų mirties, skyrybų, jų išvykimo gyventi į užsienį, sveikatos praradimas dėl ligos, traumos ar dėl natūralaus senėjimo proceso, savosios vertės praradimas dėl patirtų patyčių mokykloje, pažeminimo tėvų šeimoje, prarasto darbo, padarytų klaidų ar nesėkmingai susiklosčiusių santykių.

Artimųjų mirtį patyrusio vaiko psichologinis portretas

Kai kurioms netektims, kurios laikomos tikėtinomis, mus paruošia gyvenimas, mes visi žinome, kad teks baigti mokyklą ir atsisveikinti su suolo draugu, tikime, kad vaikai užaugs ir išskris iš tėvų lizdo, žinome, kad amžinai nepavyks išsaugoti jaunystės ir senstant mūsų kūnas pasikeis, o kažkada teks laidoti savo tėvus.

Tačiau skaudžiausios ir sunkiausiai išgyvenamos yra netikėtos netektys, kurioms mes nesame pasiruošę, kurios mus užklumpa staiga, netikėtai, ir skirtingai nuo tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo žmonių, kuriuos tokios netektys aplenkia.

kailin svorio netekimas skyrybų

Vaikas, atskirtas nuo tėvų ir patekęs į globą, paprastai išgyvena skaudžias netikėtas netektis: prigimtinės teisės augti savo biologinėje šeimoje, bendrauti su tėvais, broliais, seserimis, seneliais bei kitais jam svarbiais artimaisiais. Jis netenka galimybės gyventi jam pažįstamoje, savoje namų aplinkoje, draugauti su kiemo vaikais, bendrauti su kaimynais, lankyti  savo darželį ar mokyklą.

tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo vienas kg numesti svorio

Net sunku suvokti, kiek praradimų ir pokyčių išgyvena ir ką jaučia vaikas, perkeltas tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo kitą šeimą.

Lietuvoje žinomos krizių įveikimo psichologės O.

Kai sielvartauja vaikai

Polukordienės teigimu, vaikus atskyrus nuo tėvų, jų išgyvenami jausmai bei jų pobūdis artimas jausmams, kuriuos išgyvena vaikai, netekę tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo dėl jų mirties.

Tai reiškia, kad globėjai susiduria su kraštutinai traumuojančiomis vaikų netektimis bei jas lydinčiais kriziniais sielvarto jausmais: liūdesiu, pykčiu, kaltės jausmas, nerimu, baime, neviltimi. Tai teikia vilties, kad bet kokią krizę, netektį, galima įveikti ir pradėti gyventi be to, ką praradome.

Todėl globėjo vaidmuo, jo pagalba lemia, kaip vaikas įveiks šias netektis, adaptuosis naujoje šeimoje, kaip gebės kurti naujus santykius ir ateityje sėkmingai įveiks naujas netektis, kurios neišvengiamai laukia mūsų visų. Netekties įveikimui didelę įtaką turi kultūrinė aplinka ir kiek joje yra įprasta reikšti savo jausmus, rodyti sielvartą.

Esame užaugę visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo, juolab sielvartauti, nedera. Taip vaikui įskiepijama norma nerodyti savo tikrų jausmų.

Netektys ̶ pagalba globojamam vaikui

Tyrimais nustatyta, kad vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna išgirdęs daugiau kaip 23 raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Ir jei šie jausmai neišleidžiami į išorę, jie kaupiasi viduje ir neišgyventas sielvartas virsta tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo, dvasinėmis, socialinėmis problemomis, mokymosi ir elgesio sunkumais.

John W. Įsivaizduokite garpuodį, pilną vandens ir pastatytą ant kaitrios ugnies. Vanduo įkaista ir užverda, susidarę garai išleidžiami pro angą, garpuodis išleidžia garsą ir mes žinome, kad temperatūra puodo viduje labai pakilo. O dabar įsivaizduokite, jei to paties garpuodžio anga būtų užkimšta kamščiu, neleidžiančiu išeiti susikaupusiai garų energijai.

Kai maža širdelė liūdi…

Galime numatyti  koks stiprus viduje susidarytų slėgis. Greičiausiai garpuodis neatlaikytų slėgio ir įvyktų sprogimas.

Tikriausiai ne kartą esame girdėję tokį patarimą, galbūt juo pasinaudoję ar davę jį kitiems. Globėjai dažnai, susidūrę su gedinčiu vaiku, būtent taip bando spręsti situaciją.

tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo bageliai riebalų nuostoliai

Susidaro pavojinga iliuzija, kad tai padeda, tačiau veikla atitraukia nuo netekties sukelto skausmo, o jausmai yra tiesiog užgniaužiami. Vaikas, kuriam netektis pati savaime yra didžiulė permaina, apsunkinamas dar papildomais pokyčiais, prigalvojant jam naujų, neįprastų veiklų, būrelių. Ypač jei vaikas iki tol nebuvo veikli asmenybė, bandymas paversti jį tokiu, jam bus dar vienas didžiulis gyvenimo pokytis, kurį jam reikės įveikti.

Tėvai Ir Vaikai. Vaikų Auklėjimas. 2 Dalis. Kaip? Kas? Kodėl?

Natūraliai po skaudžios netekties apima sąstingis, nuolatinis ar epizodiškas, kuris atitraukia nuo tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo veiklos, kad būtų galima pasinerti į skausmą, o ne atsiriboti nuo jo, ir taip jį išgyventi. Nors niekam qivana svorio metimas girdėti raginimų  nesijausti gerai.

Visiškai suprantama džiaugtis, juoktis, šypsotis, jei įvyko kas nors malonaus, gero.

Knygos tėvams bei globėjams apie vaikus ir paauglius

Tai tas pats, kas sėsti į automobilį su nuleista padanga ir nieko nedarant tikėtis, kad oras pats savaime į ją sugrįš. Įvairūs niekada neprarasti svorio, nagrinėjantys netekčių psichologiją, bando išskirti rizikos faktorius, kuriems esant netekčių įveikimas gali būti komplikuotas. Yra nustatytas liūnas paradoksas — kuo geresni, brandesni ir abipusiu supratimu grįsti santykiai siejo žmones, tuo natūraliau įvyksta susitaikymas dėl netekties.

Vaikams ypač būdingas gėdos, kaltės jausmas, kai dėl susidariusios situacijos jie yra linkę kaltę prisiimti sau.

Kai maža širdelė liūdi…

Tokia nuolatinė filmo peržiūra neleidžia vaikui susitaikyti, išgyventi šią netektį bei judėti į priekį, kurti savo gyvenimą naujoje šeimoje. Kaip galima padėti vaikui? Patyrus netektį natūralu jausti, išgyventi  įvairiausius jausmus. Vaikas, patekęs į globą, savo tėvams gali jausti labai prieštaringus jausmus: meilę ir pyktį, ilgesį ir nusivylimą.

Paprastai pykčio jausmas — dažniausias netekties palydovas.

Dūžta jų viltys, svajonės ir ateities lūkesčiai. Kalbamės su psichologe Kristina Jackevičiene. Kokio amžiaus vaikams lengviau išgyventi tėvų skyrybas — visai mažiukams ar jau paaugusiems, mokyklinio amžiaus? Natūrali vaikų reakcija į skyrybas pasireiškia liūdesio, pykčio, baimės, kaltės ir gėdos jausmais. Beveik visi vaikai po skyrybų jaučia savo vertės praradimą — tai susiję su tuo, kad jie yra palikti.

Labai svarbu vaikui leisti suprasti, kad visi jo jausmai, susiję su netektimi, yra visiškai normalūs, kad visi tai išgyvena ir jausmai gali būti skirtingi. Vaiko jausmų normalizavimas — tai lyg vidinis leidimas jam gedėti. Svarbu vaikui padėti suprasti jo sumišusius jausmus, juos įvardinti, bei išreikšti tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo. Nuo seno buvo žinoma, kad ašaros padeda įveikti sielvartą.

Tai rodo senieji laidotuvių papročiai, kai buvo kviečiami raudotojai, kad visus pravirkdytų. Dabar per laidotuves artimiesiems siūlomi raminamieji vaistai. Tačiau net tyrimais nustatyta, kad sielvarto ašarų cheminė sudėtis yra kitokia nei džiaugsmo ašarų.

Pagalba šeimai praradus vaikelį

Sielvarto ašaros turi medžiagų su raminančiuoju efektu. Vadinasi, net pati gamta mums padeda, tačiau neretai mes ją atmetam. Tačiau efektyviausia pagalba vaikui, gali būti tiesiog globėjo buvimas šalia, besąlyginis vaiko jausmų priėmimas, leidimas verkti, pasakymas, kad ašaros gali padėti ir jų nereikia jų gėdytis.

Vaikui išgyvenant netektį dėl atskyrimo nuo tėvų, kitas svarbus  netekties įveikimo žingsnis yra jo santykių su tėvais ar kitais jam svarbiais žmonėmis, peržvalga ir atsiprašymas. Globėjai neturėtų vengti su vaiku pokalbių apie jo praeitį, priešingai, jie turėtų vaiką paskatinti prisiminti gražius, prasmingus išgyvenimus, susijusius su jo tėvais, nes kiekvieno tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo, turinčio net ir labai skausmingą patirtį, gyvenime buvo smagių, linksmų akimirkų, kurias verta prisiminti.

Taip tėvas sielvartauja dėl vaiko praradimo svarbu paskatinti vaiką atsiprašyti tėvų už tai, dėl ko jis jaučiasi kaltas, nes kaip buvo minėta, vaikai linkę dėl įvykių kaltę prisiimti sau.

Ką vaikai išgyvena netekties metu? Šie jausmai dažnai pasireiškia pasyviu, prislopintu ar asocialiu ir agresyviu elgesiu; gali jausti kaltę, gėdą — kad blogai elgėsi su mirusiuoju ar negerai apie jį galvojo; jaučia pyktį pyksta ant mirties, Dievo, ant kitų žmonių, ant mirusiojo ar savęs ; gali pasireikšti mokymosi, dėmesio, atminties problemos; galimi fiziniai negalavimai; miego problemos, nemiga, košmarai; vaikas gali pradėti daugiau nerimauti dėl kitų savo artimųjų. Vaikas savarankiškai dažnai negeba įvertinti įvykusio fakto reikšmingumo, taigi emocinės reakcijos į kritinius gyvenimo įvykius tiesiogiai priklauso nuo aplink jį esančių suaugusių žmonių reakcijų. Tuomet ir kyla klausimas, kieno problema yra vaikų sielvartas? Pirmiausia svarbu prisiminti, kad vaikas patyrė netektį.

Atsiprašyti galima mintyse, garsiai kalbantis su savimi, maldose, laišku, o pasak John W. James, užbaigtis geriausiai pasiekiama tada, kai atsiprašoma garsiai, girdint bent vienam žmogui. Ko gero svarbiausias ir sunkiausias paskutinis netekties įveikimo etapas- atleidimas.

ar praleidžiant prarandami riebalai?

Atleisti — reiškia atsikratyti apmaudo, nuoskaudų skriaudėjui ir liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. Atleidimas leidžia pašalinti praeities sukeltą skausmą. Globėjas, kuris padeda vaikui atleisti savo tėvams, nejausti jiems pykčio, nuoskaudos, neapykantos, padeda jam priimti savo istoriją, pamilti ir mylėti save. Dalia Bloznelienė.